Kasutaja ejwrile päevik

Aš vis dar atsimenu, kai man buvo maždaug 10 metukų.. Aš vis dar atsimenu, kaip susikraudavau į maišiuką savo lėlytes ir nešdavausi jas į kiemą su jomis pažaisti.. Aš vis dar atsimenu kokia būdavau laiminga, kai mama pasiūdavo kokį naują rūbelį lėlytei.. Kaip aš bėgdavau pas savo mažasias drauges pasigirti nauja savo lėlytės rūbų kolekcija..
Aš vis dar atsimenu kai didžiausiose pievose žaisdavau "Gaudynes", "Brolelį vaduok" ir dar daygybę žaidimų, kurių neužmiršiu niekada. Aš vis dar atsimenu, kai žaisdavom "Slėpynes" , kaip supdavaus ant tėvelio pagamintų supynių. Šitas laikas man buvo pats brangiausias..
Aš dar ir dabar atsimenu kiek dienų…

Niekas

              tikriausiai

                                 nesusimastė,

                                                      kaip sunku yra kvėpuoti ten,

                                                                                       …

Gaivus vejas.. apsiasarojusi zole.. mirksincios zvaigzdes.. apsnudes menulis.. nutile ziogai ir.. ir apsinuogine medziai..

Staiga visuma ipucia nauja skoni gyvenimui.

Jis.. jis guli salia ir tyliai alsuoja i jOs plaukus..

Ikvepia.. Iskvepia..

taip milijona kartu, kol pagliau pakyla jO rankos.. Tos pacios jaunos, tvirtos, svelnios rankos.. jO pirstai istringa tarp jOs plauku, suveltu nuo vejo begalinio lakstymo susikabinus rankomis po rasotus kelius.. Tai pakartoja dar du milijonus kartu.

Gera.. Labai gera!..

jO pirstai svyra link jOs kaklo..

aukstyn-zemyn.. aukstyn-zemyn..

jausmas geriausias, neapibudinamas..

Nedrasus zvilgsniai is…

Mano dienoraščio įrašas.

 Keista, bet supratau, kad bijau senatvės ..

 Savo tėvo tokio laimingo jau seniai nemačiau.. Buvau jau užmiršus, kaip jis moka šypsotis.. Visada paniuręs, piktas, tokia jo "roža" .dažnai apsvaigęs nuo alkoholio arba jau gerai įkaušęs.. Mat gyvenimas ir jam pastaruoju metu ne koks.. Šeimą išlaiko mama, nes tėvas nebeturi darbo.. Tenka būti jam su mažuoju broliuku, o jis tikra kančia- hiperaktyvus.. 

Sakyk, žmogau, kodėl tu pyksti?
Ar negali ir kiti suklysti?
Ar neverta atleisti, kaip tu manai?
Ir vėl iš naujo būt draugais?

Juk tu ir aš - klystam visi,
Suklydę mes daromės liūdni ir pikti.
Ar negeriau šypsotis, juokauti-
Viską užmiršus iš naujo draugauti?

Sugalvojau gyventi dar kartą, kad turėčiau galimybę kovoti dėl gyvybės. „Atseit“. Puikiai žinau kuo tai baigiasi. Kiekvieną kartą vos prasidėjus viskas ima ir pasibaigia. Tiesiog akimirksniu. Paskui lyg ir egzistuoju, bet būna blogai. Kaskart būna vis blogiau, taigi nesuprasdama kuo rizikuoju ir neklausydama sveiko (?) proto bandau pradėti iš naujo tą seną pasakėlę. Beviltiškos pastangos varo į kapus. O aš kapų nemėgstu, nebent vakare kai dega žvakutės. Kai numirsiu ant mano kapo irgi uždegs. Galbūt. Kas nors...

Retai kada rašau..
Bet jei rašau, tik iš nevilties arba kai norisi palužti..
Ir tikrai nerašau TAU, skaitytojau, man nereikia įvertinimo ar kokio šūdino palaikymo, rašau sau!

Neturiu draugų, niekada jų ir neturėjau, arba tiesiog per daug tikėdavaus todėl visų atsisakiau.. Bet kaip ir kiekvienas tipiškas žmogus, nebijau savęs pavadinti tipiška, skundžiuosi!..

Nesiskundžiu meile, ja nevisi apdovanoti, nesiskundžiu pinigais, ne visų tėvai milijonieriai, nesiskundžiu politika, vistiek ten nėra jokios sąžinės, skundžiuosi pačiais žmonėmis ir jų nesąmoningais įsitikinimais. Taip aš svetimoj šaly, taip čia kitokios gyvenimo "politikos" bet vis dėl to visur esam žmonės, tačiau..

Per daug turiu kuo šiuo metu…