Viską, ką tik galejai mano gyvenime- sugriovei, sunaikinai, išardei ir išmėtei..taip lengvai..paprastai, ir lyg niekur nieko gyveni toliau. O aš kaip mažas vaikas einu iš proto, nerasdama sau vietos. Visur tavo pedos. Ju pilnas mano miestas..gatves..parkai..Jos vis sekioja iš paskos, primindamos, ir neleisdamos, pabegti..užsimiršti. Kur bebučiau..kur beeičiau..

Ar bent įsivaizduoji kaip man sunku?Ar bent žinai kiek daug man reiškiai? ar bent žinai, kaip užgavai mano širdį?..širdį, kuri be tavęs nebemoka, nebegali, nebesugeba gyvent toliau..

laikas gydo žaisdas? ne velnio! dienos bėga, o man tik sunkiau. Aš tik dar labiau ilgiuosi, tik dar labiau suprantu, kaip man taves reikia.

Turi tai išgyventi. Visi išgyvena. Ir tu išgyvensi. Viskas gerai. Yra, taip kaip turi būti. Rasi savo. Vieną dieną tik pasijuoksi iš šito savo kvailumo ir bukumo. Didelės, mergaitės neverkia. Tu didelė. Jau didelė. Juk, tiek gyvenime įveikiai, ir tai įveiksi. Tu gali. Tai tik meilė, ji šiais laikais nėra vertybė. Tai tik smulkmena. Jos niekas nebertina. Nebent tik tokios neišmaneles kaip tu. Suprask, ir susitaikyk. Kiek dar gali taip žaist? Pabaiga yra pabaiga. - kartoju sau tai tukstanti kartu per dieną.

kodėl, aš taip palužau? kodėl taip tave myliu? už ką? už tai, kad mane skaudini?nebevertini?nebemyli?žaidi?

Nebereguok, kai jis netikėtai vėl atsiranda. Jis pasikeitė. Jis nebe tas. Tu, žinai. Ir, nebeapgaudinėk savęs, kad kas nors bus kitaip. Nebeleisk, jam tavęs skaudint. Užteks. Jau tikrai užteks. Taip mylimi žmonės nesielgia.

Sunku, labai...

Meeldib! 18