Viskas taip kitaip. Žiūriu į apniurusį dangų ir stipriai šąlančius lašus. Girdžiu, kaip atsimušdami į skardinę palangę, sukelia aido garsą horizonto toly. Matau, kaip medžiai išsirengia, susilanksto drabužius ir slepia į korėtą, kerpių pagalvėlėmis apipintą spintą. Beveik kaip žmonės. Silkių statinėj susispietę jūros pakrantėj ir atstatę kūnus saulės spindulių rusvumui. Matau kaip didėjančių balų atspindžiuose nyksta žmonių šypsenos, panyra nuotykių troškimai.

O dar visai neseniai mačiau vyrus, vilkinčius marškiniais su rožėmis, laumžirgių išdykusį šokį vidur gatvės. Uodžiau mėtų, cinamono, raudonėlių, čiobrelių, kalendros, baziliko kvapus. Gardintus jais troškinius (ir troškimus). Uodžiau saulėteky kavos kvapą, ryjau akių rainelėmis spalvų žaismą gėlėse. Pirštų pagalvėlėmis liečiau žolės varinį skambesį. Ieškojau šypsenų žmonėse, savy. Pasaulio akimirkų nuotraukose, žavėjausi vaikiškų akių tyrumu. Alsavau šimtmečių mūrų didybe ir ieškojau kitokios savęs. Radau. Kitokią. Tik trumpam. Keistą. Įdomią. (pa - si)Tikinčią.

Nebėra.

Stebėjau prancūziškais prieskoniniais žodžiais puoštus, besikeičiančius reklaminius stendus. Užsimezgusią gyvybę vasaroje.

Bangų purslais laisčiau kelionių potyrius bei poreikius ir svajojau: apie riadą Marakeše, šilkinius, tonas metrų sudarančius, rankomis puoštus audinius. Tenykštį, tikrąjį tangine ir chna miltelių paieškas. Indigo spalvos rūbus, muskatą ir pernelyg Europos numylėtą arganų aliejų.

Svajojau apie sielos išganymą rašant knygą ir vieną, didžiulį sielos džiugesį, pavadintą žmogumi.

Mačiau daugybę besikeičiančių veidų: gerų, gražių, nerimastingų, skubančių. Piktų, beveik, nebuvo. O tie, kurie ir buvo, jau seniai suvartoti su melisų ir liepžiedžių arbata.

Pasigedau pelėdų ūkavimo naktį. Nesužinojau, koks jausmas, kai bangos naktį apgobia Tavo kūną. Nesužinojau, ką naktį išgyvena miestas ir kaip smagu, kai jo grindinio tarpeliais tipena daugiau nei viena pora pirštuotų kojų, o juoko aidas atsimuša triskart skambiau. Nes esi ne tik Tu.

Suvynioju vasarą į tuos rožėmis puoštus marškinius.

Dabar pradėjau (o gal dar ne) gyventi kitaip. Su aliuzija į nuotykius, potyrius. Su įnoriu patobulėti, sužinoti, jausti, išsilaisvinti, atrasti save. Vėl. Kitokią.

Tiek daug lūkesčiais nutiestų kelių. Ar ne per daug?

Ne. Tyro oro niekada nebūna per daug.

Suvyniotus vasaros marškinius deduosi į lagaminą ir perkeliu ją kitur. Kad saulės šviesa džiugintų nuotykių ištroškusias sielas, kad žmoniškieji padarai nebebijotų.

O gal juk taip geriau.

Juk chna keičia ne tik raštų įvairovę. Keičia ir plaukų spalvą. Į vario. Sodraus, įpučiančio gyvybės vario.

Pusmečiui sudiev!

Ir "labas" iš naujo.

Meeldib! 2