Na ką, mielosios. Sugrįžau ir vėl, tik šįkart su nauju kūrinuku. Nepykit, kad nebaigiau ano, paprasčiausiai jam išseko mintys, o ir noro nelabai bebuvo tęst, bet nesakau, jog aš visiškai jo nebetęsiu. Tiesiog reikia laiko, kol vėl sugalvosiu ką nors originalaus, nustebinančio mano skaitytojas, tad aną kūrinį manau, kad pakolkas atidėsiu į šalį, nes jį reikia dar daug tobulinti :) Tikiuosi, kad suprasit mane :) Na, o dabar pristatau savo naują kūrinį „ Kietaširdė“. Tikiuosi jis jums patiks taip pat, kaip ir anas kūrinys. :)

Myliu ir bučiuoju :*

devilgirl.

Dar viena diena, niekuo nesiskirianti nuo vakar ir užvakar. Ta pati rutina bei girto patėvio šūksniai svetainėje. Amanda iš pakelio išsitraukia antrą cigaretę ir užsirūko. Cigaretės dūmai ją šiek tiek atpalaiduoja ir sušildo. Nors lauke – 17, tačiau ji niekada nepraleis progos ryte parūkyt, nes šiuo metu tik cigaretės ją gelbėja nuo viso to chaoso namie.

-Ir vėl rūkai? – pradaro balkono duris Amandos mama ir nepatenkinta ranka prasivėdina cigaretės dūmus.

-Taip,- apatiškai jai atsako.

-Kiek tau sakiau, kad mestum tą mėšlą ir taip mum pinigų stygius.

Amanda atsisuka į ją.

-Šiaip aš tą mėšlą perku iš savo uždirbtų pinigų, jeigu ką. Tad neturi teisės man aiškinti,- tyčia išpučia dūmus jai į veidą.

Amandos mama užsikosėja.

-Po tėčio mirties visai nebegerbi manęs,- apsisuko ir uždarė paskui save duris, prieš tai dar tarstelėdama, jog pasiskubintų į mokyklą.

Ir taip prasidėdavo beveik kiekvienas rytas. Kai avarijoje žuvo Amandos tėtis, ji ir jos mama įklimpo į skolas ir dabar pragyvena tik iš mažytės mamos slaugės algos, kurios nepakanka susimokėti net buto nuomai. Ne vieną kartą nuomotoja grasino juos iškeldinti, tačiau iki šiol to dar nepadarė, jų laimei. Prie visų bėdų prisidėjo dar ir Amandos patėvis. Užkietėjęs girtuoklis, nevalyvas ir šiaip šlykštus tiek savo elgesiu, tiek išvaizda. Amanda visada jo nekentė ir niekaip nesuprato, ką tokio jame pamatė jos mama, kad parsivedė jį gyvent netgi į jų butą. Nors jis lyg ir turėjo kažkokį darbą, tačiau visus pinigus pragerdavo ir nė cento neprisidėdavo prie jų išsilaikymo. Priešingai. Jis, galima sakyti, dar labiau padidino jų ir taip nemenką skolų bagažą. Todėl skurdo vedama, Amanda dirbdavo po pamokų ir savaitgaliais barmene, kad galėtų išlaikyti nors save. O kai šiek tiek likdavo pinigų, padėdavo mamai sumokėti buto nuomą. Ir šitaip jos gyvena jau ištisus metus. Tačiau nepaisant Amandos ilgų darbo valandų bare, ji sugebėjo dar ir gerai mokytis. Jos tėtis visada sakydavo, jog ji turi gerą galvą, todėl gyvenime ji daug ko pasieks. Šiuo principu ji vadovaujasi, net ir po jo mirties. Amanda iš tėčio paveldėjo stiprų charakterį, todėl niekada nesileidžia žeminama ir drąsiai atsikerta tiems, kurie mėgina tai padaryti. Tačiau po jo mirties Amanda tapo uždaresnė, rimčiau ėmė žvelgt į gyvenimą. Nebeidavo linksmintis net su savo geriausiu draugu Tautvydu. Nors jai dar tik septyniolika, bet svarbiausi dalykai jos gyvenime tapo mokslai ir darbas. Todėl visą savo laiką skirdavo tik jiems. Kartais nelikdavo laiko net miegui.

Amanda tingiai atsikelia nuo kėdės ir patraukia į kambarį. Jame jau drybsojo girtas patėvis. Mamos jau nebebuvo. Praeidama pro šalį, Amanda paspyrė patėvio koją, kuri kyšojo už tako ir trukdė praeiti. Jis kažką sumurmėjo ir toliau ėmė knarkti. Mergina dar pasišlykštėjusi jį nužvelgė ir pagriebusi savo kuprinę išsinešdino iš namų. Prie laiptinės jos jau laukė Tautvydas. Jie nuo pat vaikystės visada važiuodavo kartu į mokyklą, o ir gyveno netoli vienas nuo kito. Tautvydas vis nerimastingai žvilgčiojo į šalis ir trepseno vietoje. Išvydęs Amandą, suraukė antakius ir nepatenkintas šūktelėjo:

-Pagaliau teikeis išeiti. Tu nors įsivaizduoji kiek aš čia tavęs laukiau?

Tai išspaudė Amandai šypseną, nes jis visada skųsdavosi kai ji vėluodavo. Tautvydas buvo iš geros šeimos. Aišku, ne turtuolis, bet jų šeimai bent jau nereikėdavo sukti galvos dėl pragyvenimo. Pliusas tame, kad jie neskirstydavo žmonių į turtuolius ir vargšus, todėl ir Amandos nesmerkė. Priešingai, jie visada maloniai su ja elgėsi, net ir žinodami jos padėtį.

-Bet tu irgi protingas. Užuot laukęs manęs laiptinėje, stipai čia,- garsiai nusikvatojo, priėjusi prie jo. Jie visada galėdavo kalbėti apie bet, ką, tačiau Amandą kartais nervindavo perdėtas jo rūpestis.

-Tu turi omenyje ten? – žvilgsniu parodė į Amandos laiptinę.

-Nu, o kur daugiau?

-Ten baisiai smirdi, tad geriau jau šalsiu lauke,- pasipūtė.

-Vajė. Kitą kartą, jūsų kilnybe, parūpinsiu jums prabangią kajutę prie laiptinės,- nusivaipė ir ėmė eiti.

Tai pakėlė Tautvydui nuotaiką.

-Visai nebloga mintis,- šyptelėjo, prisitaikydamas prie Amandos žingsnio.

-Ei, ten kartais ne penkioliktas troleibusas? – prisimerkė Amanda, kad geriau matytų.

Tautvydas pasekė jos žvilgsnį.

-Aš tave užmušiu.

Ir jie ėmė bėgti link stotelės, kuri buvo netoli laiptinės. Taip būdavo beveik visada, nes Amanda turėjo polinkį visur vėluoti. Jie uždusę įlėkė į trūliko vidų. Amanda pradėjo isteriškai juoktis.

-Kas? – susiraukė Tautvydas.

-Mes ir vėl bėgom,- vis dar tebesijuokė.

-Ir vien tavo dėka,- burbtelėjo ir atsisėdęs į laisvą vietą, išsitraukė kažkokius konspektus.

Amanda prisėdo šalia jo.

-Rašot? – dėbtelėjo į užrašus.

-Aha.

-Man irgi reiktų pasimokyti, bet peržvelgsiu viską prieš pamoką. Nesimaišysiu dabar,- nusisuko į lango pusę ir apie kažką įtemptai susimąstė.

Tautvydas dar trumpam pažvelgė į ją ir vėl įsigilino į savo užrašus. Jis žinojo, kad ji buvo susimąsčiusi dėl savo problemų šeimoje, apie kurias nebuvo linkusi garsiai kalbėti. Ji visada buvo labai išdidi ir atsisakydavo bet kokios pagalbos. Viską mėgo tvarkyti viena. Todėl Tautvydas nebesisiūlė savo pagalbos, nors ir kaip norėdavo padėti. Taip jie tylėdami privažiavo mokyklą. Kol jie važiavo, Amanda užmigo, nes ir vėl dirbo iki išnaktų, todėl Tautvydui eilinį kartą reikėjo ją pažadinti.

-Atvažiavom,- švelniai pajudino ją.

Mergina akimirksniu prasibudino ir pašokusi ant kojų išlipo iš troleibuso.

-Eimi (taip ją vadindavo Tautvydas), kada tu paskutinį kartą normaliai miegojai? – įsistebeilijo į jos juodus ratilus po akimis.

-Vakar,- pamelavo, nes jai atsibosdavo klausytis jo priekaištų.

Tautvydas nusivylęs papurtė galvą.

-Jei normaliai miegotum, neužmigtum trūlikuose kiekvieną rytą. Jei ne aš, nežinia kur nuvažiuotum.

-Tautvydai, baik,- rūsčiai pažvelgė į jį.

-Kodėl tu neleidi man tau padėti? – palietė jos petį.

-Man niekas negali padėti,- nusuko žvilgsnį nuo jo akių.

-Aš galiu tau duoti pinigų, tik pasakyk kiek tau reikia. Tau nebereiks dirbti naktimis barmene.

Amanda išpūtė akis.

-Viskas, tema baigta,- ir palikusi jį nužingsniavo į mokyklą.

Tautvydas eilinį kartą nieko nepešęs taip pat nupėdino į mokyklą.

Amanda tiesiu taikymu patraukia prie savo klasiokų, su kuriais niekada nebendraudavo. Jai tiesiog užtekdavo Tautvydo, kuriam ir taip mažai laiko skirdavo. Širdyje ji džiaugėsi, jog Tautvydas dvyliktokas, o ji vienuoliktokė, tad nereikėdavo klausytis jo priekaištų bent jau per pamokas. Eilinį kartą niekas nepastebėjo, jog prie klasiokų būrio prisijungė ir Amanda. Ji jau buvo pripratusi būti nematoma ir tai jai patiko. Ją prisimindavo tik tada, kai reikdavo nusirašyt, nes ji mokėsi beveik geriausiai iš klasės ir buvo mėgiama mokytojų. Amanda atsisėda ant palangės ir pirštais kelis kartus perbraukia per savo trumpus, juodus plaukus. Jie visada styrodavo į visas puses, nes ji nenaudojo visokių tiesintuvų ir panašiai. Ji žinojo, kad tai kenkia plaukams. Tačiau trumpi plaukai puikiai tiko prie Amandos veido. Nors ji ir nesidažydavo, turėjo gražius veido bruožus. Tai dažnai jai kartodavo Tautvydas ir girdavo už tai, kad nesidažo, nors jo paties mergina be makiažo nekeldavo kojos iš namų. Kokia ironija. Tačiau Tautvydui Amandos išvaizdoje nepatiko vienas dalykas – tai jos apsirengimas. Amanda mėgo nešioti kerzus, didelius džemperius, apsmukusias kelnes, didokas maikes. Šie drabužiai ją darė beforme būtybe, nors šiaip ji ir taip buvo liekna. O paklausta kam ji taip daro, ji visada atsakydavo, jog taip jai patinka ir yra daug patogiau. Nors jos kūnas galima sakyti yra beveik tobulų linijų, tačiau Amanda nemėgsta jo demonstruoti po aptemtais drabužiais. Ne kartą Tautvydo mergina norėjo ją išsitempti nusipirkti, jos nuomone, normalių drabužių, tačiau Amanda spyriodavosi kaip ožka ir iš to nieko neišeidavo.

Prasidėjo pamokos. Pirmos dvi - istorija. Amandos mėgstamiausia pamoka, su kuria ji ir sieja savo ateitį. Todėl ji labai daug skaito iš įvairių istorinių vadovėlių. Per istoriją Amanda visada karštai diskutuoja su senstelėjusiu mokytoju. Ji jam patinka vien todėl, kad ji beveik vienintelė klausosi jo pamokos, atsakinėja ir rodo susidomėjimą. Vien dėl to kiekvieną pamoką Amanda gauna dešimtukus, nerašo kontrolinių, nes ji ir taip per daug visko žinojo ir kontrolinio dieną jai yra leidžiama net neit į pamoką, tad ji gali ilgiau pamiegoti ryte.

Po dviejų pamokų prasideda ilgoji pertrauka, per kurią didžioji dauguma mokinių eina valgyti, tačiau Amanda negalėjo sau leisti tokios prabangos. Tad ji iš kuprinės išsitraukė tik obuolį ir lėtai jį kramsnojo žiūrėdama pro langą. Į klasę įžengė Tautvydas, žinodamas, jog Amanda neis valgyti.

-O tu čia,- džiaugsmingai tarė, atsisėsdamas priešais ją.

-Kaip visada,- burbtelėjo.

-Klausyk,- nekreipė dėmesio į jos subjurusią nuotaiką. – Gal nori šiandien ateiti pas mane po pamokų. Bus Ugnė (Tautvydo mergina). Ką nors nuveiksim.

Amanda pažiūrėjo į jį kaip į durnelį.

-Man po pamokų reiks į darbą. Prisimink, kad aš dirbu ir savaitgaliais.

-Kažin kada tu nedirbi,- susinervino Tautvydas. – Visada tas pats. Tu nebeateini pas mane į svečius kaip senais laikais. Kada paskutinį kartą buvai pas mane? Nagi, pasakyk, kada buvai atėjus paskutinį kartą pas savo geriausią draugą? – įsisprendęs stovėjo prieš ją.

-Prieš metus,- tyliai sušnabždėjo Amanda nuleidusi galvą. – Tada, kai dar buvo gyvas mano tėtis.

Tautvydo susierzinimas akimirksniu dingo.

-Oi atleisk man,- apkabino ją. – Nereikėjo man to sakyti, bet suprask ir tu mane, man taip tavęs trūksta,- sumurmėjo jai į plaukus.

-Juk turi Ugnę.

-Na taip, bet su ja ne tas pats. Ji mano mergina ir su ja apie viską aš nekalbu, nes mes kartais tiesiog per daug skirtingi. Ji dažnai manęs nesupranta ir negali patart. Suprask, aš pasiilgstu savo geriausios draugės šalia savęs ir tų ilgų pašnekesių vėlai vakare,- šiek tiek atsitraukė nuo jos, kad matytų veidą.

-Nemaniau, kad Ugnė tau atsibodo,- nusijuokė Amanda.

-Na ji išties gera, bet dažnai mane erzina tas jos elgesys ir perdėtas madų vaikymasis, bet šiaip ji geras žmogus.

-Toks jausmas, kad kalbėtum mano akimis apie save,- paerzino jį.

Tautvydas pavartė akis.

-Aš nesivaikau madų.

-Gal tik biškį,- toliau erzino jį.

-Nebesiginčysiu su tavim, nes nematau tame prasmės,- pasitaisė šaliką. Nors jis ir neigė tai, jog nesivaiko madų, tačiau rengiasi kaip stileiva.

-Kaip visada,- pergalingai nusišypsojo Amanda.

-Tai ateisi šiandien? – nukreipė kalbą.

-Sakiau, kad negaliu. Be to, nemanau, kad būtų geras sumanymas praleist vakarą trise. Ugnė gal nori dviese pabūt.

-Mes jau dvejus metus užtektinai prisibuvom dviese ir dėl vieno vakaro manau ji nenumirs. Be to, tu jai patinki.

-Ji gali imti pavydėti.

-Nemanau. Ji juk žino, kad tu geriausia mano draugė.

-Kitos merginos to nesupranta.

-Baik išsisukinėt,- pyktelėjo. – Prašau, ateik,- paėmė ją už rankų ir maldaujančiai pažvelgė į akis.

-Nesielk taip. Tu verti mane jaustis kalta,- nusuko akis.

-Tai reiškias, kad sutinki? – jo šypsena pakilo.

-Ne.

Tautvydas patraukė savo rankas.

-Bet kitą savaitgalį pažadu, jog skirsiu tik tau,- sunkiai atsiduso Amanda, mintyse apsvarstydama, kokį didelį uždarbį ji praleis.

-Valio,- suplojo rankom ir stipriai ją apkabino. – Bus nuostabu. Žinok, aš tau priminsiu tai, tad nedrįsk apsigalvoti,- pagrasino.

-Taip, taip. Žinau,- išspaudė šypseną Amanda.

-Na tai iki. Šiandien tikriausiai nebesusitiksim. Tad iki pirmadienio.

-Iki.

-Žinok, aš jau pradėsiu skaičiuot dienas iki kito savaitgalio,- nusijuokė ir linksmas išbėgo iš klasės.

-Man galas,- susiėmė už galvos Amanda. - Savaitgaliais didžiausi arbatpinigiai, o ir nuomą planavau sumokėt laiku,- tyliai sumurmėjo.

***

Po pamokų Amanda su kalnu knygų rankose, paskubomis ėjo link savo spintelės. Kai buvo visai netoli, kažkoks idiotas bėgdamas į ją atsitrenkė ir visos knygos nukrito ant žemės.

Meeldib! 14