Atvirai pasakius, man norėjosi verkti, kai supratau, kiek jis daug praranda ir kiek daug turiu aš.

Su juo susipažinome visai atsitiktinai, mane užkabino jo nuotraukos , vieną jų pakomentavau, ir vėliau užsivedė pokalbis : ) jis tikrai pasirodė gražus vaikinas, bet tokio reto grožio, tos akys tokios išraiškingos buvo, o visos jo nuotraukos pilnos daug jausmų, bet visą tai turėjo kažką savito, kas man labai patiko.
Jo iškalba, nuostabi. Jis tiesiog trykšta noru bendrauti ir jo nuoširdumas veržiasi pro kraštus.
Aš tuo metu nesupratau, kad jis turi negalia. Kol jis man pats nepasakė, kad yra kurčias, kur čia žmogau žinosi, kai su tuo žmogumi susirašinėji. Tuo metu, aš nežinau kas man pasidarė, viduje prisirinko visko tiek daug, aš nesupratau.. Nesupratau, kaip jis gali būti toks optimistas ir toliau šypsotis, kai jis negali nieko girdėti, muzikos, balso, nieko...
Jis susirūpinęs pasakė, kad kitiem trukdo tai, kad negali su juo susikalbėti, bet jis turi daug draugų, kurie ir nemoka gestu kalbos, bet su jais susišneka.
Žinoma, aš jam pasakiau, kad mums tai netrukdys bendraut toliau, tai nėra jo trūkumas. Viskas gerai.
Bet viduje man buvo jo gaila, labai. Žinoma, aš jam to nesakiau, nes žinau, kad jam tai nepatiktų.
Bet tokie žmonės man padeda suvokti, kiek visko turiu aš.
Tiesiog tokie žmonės moko gyventi ir vertinti tai kas yra aplinkuj.

Meeldib! 18