Senai rašiau, labai senai, turbūt net pamiršau kaip dėliot sakinį, kaip dėstyti mintis, kaip išnarplioti jausmus ir kaip juos sudėlioti popieriaus lape.
Bet vat dabar mano viduje daug. Labai. Ir nesuprantu, ar tai tik laikina, ar truks ilgiau...
Ar gali du 15metų žmonės mylėti? Ar gali jie vienas kitą vertinti? Ar gali jie vienas kitų pasitikėti?
Turbūt amžius to nenusako. Bet vat, mėnesį ir 19dienų viskas buvo gerai. O dabar, dabar net nebežinau ar jį myliu, nebežinau ar juo pasitikiu.
Anksčiau. Vienas kitam būdavom svarbiausi. O paskutinė savaitę... turbūt net televizoriaus žiūrėjimas tapo svarbesnis.
Ir nežinau, čia turbūt reiškia tai, kad vienas kitam pabodom. Arba tiesiog...Arba tiesiog reik pabūt šiek tiek atskirai , kad susivokt ko norime vienas iš kito, ar sugebėsime ir toliau branginti vienas kitą, ir ar tikrai mes galime mylėti.
Aš vat tik pamenu tą akimirką kai jis atsirado mano gyvenime, pamenu tą pirmą susitikimą, pamenu kiekvieną menkiausią smulkmeną, kiekviena žinutę, kiekviena prisilietimą.
Ir dar mano viduje tiek svajonių... Ir kartais cigarečių dūmai jas 9minutėm padeda išdeginti.
Vienas dūmas įtrauktas giliai į plaučius, ir lėtai išpučiamas... Jis suteikia didesnį malonumą negu mintys apie jį.
Nors širdis dėl jo kraustosi iš proto, bet mintys nori slinkti kuo toliau, nes sunku branginti tą kuriam kartais esi tik menkas žaisliukas galbūt, kuriam yra pasakojamos pasakos.
Nors aš pilna širdim vilties ir cigarete rankoje tikėsiuosi, kad viskas bus kaip tą mėnesį ir 19d...
Kad viskas, viskas vėl vers šypsotis. Ir pirštai nenorės rašyti kvailų minčių .

Meeldib! 11