Kas šiandien įvyks, rytoj jau nebus svarbu, turbūt net man. Toliau lipsiu stačiais laiptais į nežinę.
Po susapnuoto košmaro kuris vadinosi 'gyvenimas' mano galvoje neliko nieko. Pamiršau kaip reikia gyventi, kaip reikia įkvėpti oro, pakelti ranką, ar sulenkti mažąjį pirštelį.
Ir viskas tik dėl to, jog visa meilė kadanors pasibaigia kančiomis. Po metų, po dviejų, ar po dešimties, po dvidešimties, kad ir penkiasdešimties, ji pasibaigia.Ir dabar bandau eit žeme, bet ji slysta iš po kojų. Ir vėl aš šiam žaidime susimoviau. Ir ką matau? GAME OVER. Ir nieko niekas nepakeis, į beprasmiškai planakčios širdies bedugnę niekas smėlio nepripils. nekenčiu savęs..begales kartų sakiau..nereik tau manęs..!
Bet tas Tavo paskutinis lūpų prisilietimas nunešė mane dešimt pėdu po žeme, ta sekundę sustojo laikas, širdis pasirinko greitesnį ritma. To niekada nepamiršiu.
Tačiau,belieka man sugebėti gyventi toliau, ir ne dėl to, kad aš stipri, nes turbūt niekada nebuvau tokia, bet aš tikiu, kad kai viskas prarandama, dar lieka ateitis.
Dėka savo minčių ir kantrybės aš pakilsiu iš šito mėšlo į viršų, ir tik dėl to, jog galėčiau sakyti, kad buvo verta.

Meeldib! 5