Bėgant savaitėms, dienoms, valandoms, sekundėms po truputį suprantu, kad galbūt jo ir nebemyliu, ir širdis jau nebeplaka taip pamačius jo žinutę telefone, tiesiog jis pats mane atšaldė.
Pats mane paleido ir leido elgtis taip kaip noriu, o aš taip ir dariau, bet ne iš noro, o iš principų.
Laksčiau su vaikinais, gėriau, rūkiau. Ar tai padarė mano gyvenimą turtingesnį? Ne, tik tuo momentu jaučiausi geriau.
O dabar esu tuščia. Visiškai. Nieko nebeatsimenu. Nors ne, pamenu tik jo kūno šiltumą ir bučinių saldumą.
Bet tik tiek, ir net tai jau nublanksta.
Atrodo dar vakar gyvenau, kvepavau Tavim ir sapnavau Tavo beprotiškai mielą šypseną.
O dabar, gyvenu, tiesiog gyvenu, kvepuoju oru, nieko nesapnuoju.
Laikas Tave palaidojo, arba pats Tu save mano širdyje nužudei.
O galbūt viskas tiesiog lengvai lengvai užgęso, galbūt užtektų vėl Tave pamatyti, Tavo akis, paliesti Tavo plaukus, paimti Tau už rankos ir prisiglausti. Galbūt to užtektų, kad vėl virpėčiau iš laimės būdama šalia Tavęs ir dėkočiau kažkam Ten iš aukščiau, kad turiu Tave.
O galbūt praeičiau pro Tave, net neatsisukčiau, nepažiūrėčiau, lengvu žingsniu prasilenkčiau žiūrėdama į priekį, bet horizonte Tavęs nematyčiau, Tu man būtum tas eilinis praeivis, su eiline šypsena ir eilinėm akim.
O vat jei tada mes nebūtume susipažinę...aš gyvenčiau visai kitaip.
Turbūt mano veidą šypsena puoštu dažniau. Ir aš džiaugčiausi kiekviena savo gyvenimo sekunde, o dabar, per savo kvailus principus likau tuščia.
Ir turbūt vėl, eilinį kartą, pasimokyt nesugebėsiu.

Bet žinau, jog jei tu norėsi sugrįžti, aš Tave priimsiu atgal į savo širdį, nes Tu esi kaip narkotikas, Tavęs nekenčiu jog esi, tačiau be Tavęs aš negaliu. Tiesiog, jau nebemoku.

Meeldib! 12