Praeitis...
Kartais atrodo, kad jos nėra, net nebuvo.
Nebuvo to žmogaus kažkada tavo gyvenime, prieš mėnesį, du, tris ar prieš pusę metų.
Neskaudu jo matyti stovint su kita, besibučiuojant. Atrodo, buvo, išėjo, nebeliko.
Net nebeatsimeni kaip gera buvo girdėti : myliu Tave.
Nebeatsimeni tų apkabinimų, bučinių, neatsimeni akių spalvos, tos šypsenos, rankų..
Neatsimeni nieko. Neatsimeni? O gal tiesiog galvoje ir širdyje užprogramuoji, kad Tu tiesiog ir nenori atsimint. Kai eini kitoje pusėje gatvės ir pasakai tik 'labas' atrodo, kad to prasilenkimo net nebuvo, atrodo, jog pasisveikinai su oru, tačiau...
Kai praeini centimetro atstumu, kai pasako 'labas', kai pamatai tas akis, lūpas, rankas, visą jį, išgirsti tą balsą kurį girdėdavai per dieną keturias valandas, supranti, jog BLEMBA, AŠ VISO TO PASIILGAU.
ir kai pagalvoji, kad kažkokia kita yra Tavo vietoje, kad kažkam dabar yra galimybė turėt jį...
Skauda. Tikrai skauda.
Kai supranti, kad su tuo žmogum praleidai savo trumpam dar nugyventam gyvenime tobuliausia laiką, kai branginai kiekvieną sekundę kartu, kai naudojaisi kiekviena minutę kartu, kai būdavo kartu gera tiesiog tylėt.
Kai kūnu lakstydavo maži skruzdeliukai vos jam prisilietus...
O dabar teliko tik kvaila ironija...Tuščia širdis, išvarvėjusios akys, dirbtinė šypsena kuri yra pastoviai įjungta, jokių vilčių, jokių svajonių, galva tuščia, labai.

Ir tebūnie abu pamiršim šią istorija. Tebūnie ji tik skrajos ore. Ir jau jokie pasisvekinimai ar žvilgsniai neleis begioti skruzdeliukam.

Meeldib! 9