Nemėgstu tuščių šypsenų,,,Man atrodo,kai žmogus šypsosi ta tuščia šypsena jis meluoja kitiems ir tuo pačiu sau,vengiu tokių žmonių.Bet juk ir pati taip elgiuosi,kartais nėra jėgų šypsotis,o kiti iš manęs visada tikisi geros nuotaikos,tada pasinaudoju ta nešvaria gudrybe ir nusišypsau.Vieni pasitenkina ta mano apgaule ir palieka ramybėje,o kiti bando knaisiotis mano gyvenime.Abi žmonių grupės klysta,nes kartais man reikia vienatvės.
Paradoksalu,kad kai noriu būti viena,aplinkiniai man šios prabangos nesuteikia.
Yra dienų,kai sunku pakelti vienatvę ir norėtųsi,kad kažkas būtų šalia,tiesiog apkabintų ir patylėtų kartu su manimi,bet...
Ruduo man dažniausiai sukelia keistus apmąstymus.Tarsi viduje keistųsi metų laikai.Po kiekvienos vasaros ateina kažkos brandumo jausmas,daug prisiminimų,kurie tarsi lapai krenta mano viduje.Jie rudens vakarais krenta man prieš akis,aš juos stengiuosi sudėlioti ir paslėpti nuo žiemos,kuri ateis ir viską trupam užšąldys.
Tikiu,kad kiekvienas blogas vakaras atneš nuostabų rytą...

Labos nakties,Jums.

Meeldib!