07.10.2012
28, Vilnius, Leedu
Taip ilgai nekėliau naujos dalies. Mokslai atima visą laiką ir dar būreliai. Kovos su žmonėmis kurie " Pasiskolina" mano istoriją. Ryt bus nauja dalis, o šią taisiau ir taisiau bet vistiek nieko nesigavo. Lauksiu nuomonių.
www.weheartit.com
5 SKYRIUS.
Kelias iki miško buvo neilgas. Aš neramiai muisčiausi kėdėje, o Milda tiesiog vėrė mane žvilgsniu. Atrodė, kad bet kurią akimirką šoktų ir perplėštų gerklę. Turbūt to ir norėjo. Nesupratau kaip galiu jausti Kristijano būvimo vietą. Galėjau net matyti vaizdą kurį jis mato, laimei vaikinas nebebuvo vilkas. Mačiau jo kūną gulintį miške. Kairysis šonas kruvinas, jam skaudėjo. Pasekiau jo žvilgsniu ir pamačiau savo tėvą. Su šautuvu rankoje jis ėjo link Kristijano. Iki miško pagrindinio kelio buvo likusios penkios minutės, jei bėgčiau būtų greičiau. Nukirtusi pusę kelio ir vietoje atsidurčiau po trijų minučių.
-Stok ,- sušukau ir stebėjau kaip Milda automatiškai paspaudžia stabdžius.
Vos tik mašina sustojo šokau iš jos ir pasileidau link miško. Nesupratau iš kur žinau kelią, bet dabar į tai nesigilinau. Nenorėjau, kad Kristijanas mirtų dėl mano kaltės. Prašokusi nuvirtusį medį bėgau vis giliau miško tankmėn. Bijojau pavėluoti. Girdėjau už manęs bėgančią Mildą, turbūt ji jau buvo virtusi vilke. Neturėjau noro atsisukti ir įsitikinti. Išgirdusi Kristijano riksmą dar labiau pasiskubinau. Nežinojau kas toks yra mano tėvas, nebe pažinojau jo. Šios paslaptys buvo per didelės. Sutelkusi visas mintys į Kristijaną suradau jį.
-O Dieve ,- sustojau lyg kas per akimirką būtų mane pavertęs akmeniu.
-Kas? ,- išgirdusi Mildos balsą krūptelėjau.
-Jis.. Jis.. ,- nesugebėjau ištarti to prakeikto žodžio.
-Tik nesakyk, kad jis mirė ,- mergina šoko ant manęs ir trenkė į medį.
Pažvelgiau į jos veidą, jis buvo iškreiptas nuo pykčio. Šnervės išsiplėtusios, o akys paraudonavusios. Jaučiau didelę baimę. Galvoje sukosi milijonai minčių kaip išsisukti iš keblios situacijos, bet nieko gero nesugalvojau. Tik dabar pajaučiau skausmą pakaušyje. Milda per akimirką virto vilke ir parodė dantis. Mano širdis pradėjo greičiau plakti, nežinojau ką daryti. Iki Kristijano liko minutė kelio, bet jei pajudėsiu vilkė mane suplėšys į gabalus.
-Jis gyvas ,- vos girdimai ištariau ir žiūrėjau kaip ji ištempia ausis .- Jis nemirė, bet jei nepaskubėsime..
Vilkė pasitraukė nuo kelio taip rodydama, kad galiu pajudėti . Nieko nelaukusi pradėjau bėgti. Jaučiausi nelabai saugiai žinodama, kad ji man už nugaros. Mano pulsas padažnėjo kai pribėgome reikiamą vietą, tai ką pamačiau norėjau ištrinti iš savo atminties. Kristijanas buvo prikaltas prie medžio. Iš jo pilvo kyšojo sidabrinis vamzdis kuris garavo. Rankos surištos grandinėmis, kojos perkaltos vinimis. Pribėgusi prie jo mėginau nutraukti grandines, bet buvau per silpna.
-Milda padėk ,- pasisukusi į ją surėkiau.
Mergina iškart atvirto į žmogų ir pribėgo prie vaikino. Per kelias akimirkas ji nuplėšė grandines ir išėmė vinis.
Kristijanas buvo visas kruvinas, vieną akimirką pagalvojau, kad jis negyvas. Susėmiau už burnos ir stebėjau kaip Mildą mėgina ištraukti vamzdį. Per mišką nuskambėjo vaikino riksmas, tai dar labiau mane įbaugino. Priėjusi prie jo suėmiau už žandų ir pažvelgiau į žalias akis.
-Tau viskas bus gerai ,- tyliai ištariau ir griebiau už vamzdžio. - Milda padėk.
Mergina lyg įgelta šoko prie manęs ir suėmė vamzdį. Žinojau, kad sidabras jai kenkia, bet ji vistiek nepasidavė. Mano nosį pasiekė svylėsiu kvapas kuris neleido kvėpuoti. Iš kelinto mėginimo pagaliau vamzdis pajudėjo. Kristijanas vėl nežymiai sucypė ir užsimerkė.
-Nebegaliu ,- dabar jau surėkė Milda ir pažvelgė į savo delnus.
Nuo jų bėgo kraujas. Sidabras buvo išdeginęs jos odą. Aš nebuvau pakankamai stipri, kad viską padaryčiau viena. Man reikėjo pagalbos jei norėjau išsaugoti vaikino gyvybę. Visi supratome padėtį, bet nieko negalėjom padaryti. Mildos nudegimai buvo per stiprūs, kad ji liestųsi dar kartą. Kad ir kaip jų žaizdos greitai gytų šios negijo.
-Jis patepė sidabrą kurpele ,- sucypė mergina ir pradėjo rankas trinti į samanas.
-Kuo? ,- sutrikusi ištariau ir pažvelgiau į savo rankas.
-Jos neleidžia mūsų žaizdoms užgyti taip greitai kaip mes pratę. Kurpelė vienintelis dalykas be sidabro kuris mus silpnina. Mija prašau mums reikia išgelbėti Kristijana. Po septynių valandų patekės pilnatis ir bus per vėlu ,- jos veide pamačiau baimę ir meilę. Ji mylėjo jį.
Nurijusi užstrigusį gumulą sugriebiau vamzdį ir patraukiau iš visų jėgų. Jis palengva išlindo iš vaikino pilvo. Numetusį jį ant žemės atsiklaupiau prie Kristijano. Paskubomis nusivilkau savo striukę ir užmečiau ant jo. Laukia buvo turbūt tik apie 4 laipsnius šilumos.
-Šaltis mums nekenkia ,- lyg perskaičiusi mano mintis ištarė Milda ir iš kuprinės išsitraukė kažkokį buteliuką. Klausiamai pažvelgiau į ją . -Tai kraujas, jis padės jam atgauti jėgas.
Pasitraukiau nuo jo ir stebėjau kaip mergina pakelia jo galvą ir supila kraują. Atrodė, kad Kristijanas tuo mėgaujasi. Pasišlykštėjusi pasukau galvą į dešinę pusę ir išvydau pilką vilką. Jo gintarinės spalvos akys tyrinėjo mano veidą tada nukrypo į vaikino kūną. Vilkas sulenkė letenas ir pasiruošė šuoliui, bet buvo peršautas. Iš miško tankmės išlindo figūra. Ji priėjo prie vilko ir vienu mostu nurėžė jo galvą.
-Šiame miške vadovauju aš ,- galėjau prisiekti, kad jo balsas man buvo pažįstamas.
Nejaugi be manęs ir mano tėvo yra ir daugiau medžiotojų? Ši mintis mane baugino. Suradusi vilko galvą susėmiau už burnos, šis veiksmas jau tapo mano pagrindiniu. Vietoj vilko gulėjo Tomis Ridkinsas. Negalėjau patikėti, kad mokėmės vienoje mokykloje o aš nepastebėjau nieko keisto. Po velniais kiek vilkolakių dar yra šiame miestely? Tomis juk buvo mokyklos pažiba, net negaliu pagalvoti kas prasidės , kai visi sužinos apie jo mirtį. Jau žinojau visas antraštes : "Hardsteino vidurinės mokyklos mokinys Tomis Ridkinsas buvo rastas žiauriai nužudytas vietiniame miestelio miške. Žudikas vis dar laisvėje". Vilkolakių žudikas ir kas tuo patikėtų?
-Gal po velniais padėsi man? ,- mano mintis nutraukė Mildos balsas. Rankoje ji laikė vaikino galvą , o kūną buvo persimetus per pečius. - Padėk Kristijanui paeiti.
-O jis nepasivers? ,- šaunu Mija, tavo klausimai tikrai protingi.
-Jis per silpnas, kad pasiverstų.
Priėjusi prie vaikino permečiau jo ranką sau per petį ir apkabinau jį per liemenį. Toks artumas man nelabai patiko. Girdėjau jon netolygų kvėpavimą kuris maišėsi su manuoju. Šią akimirką nebebuvo nieko aplink mus, bent jau mano pasąmonė tai norėjo sukurti. Buvau tik aš ir Kristijanas. Vaikinas nežymiai sudejavo, kai užkliuvome už šakos. Turėjau kuo greičiau jį nugabenti iki mašinos ir aptvarstyti žaizdas. Mildai taip pat reikėjo pagalbos. Pasisukusi į ją pažvelgiau į Tomio galvą. Nežinojau ar jie pažinojo jį, bet tai tikrai išsiaiškinsiu.
-Ačiū ,- išgirdau Kristijano balsą ir vėl atsisukau į kelią. - Tu neprivalai man padėti.
-Dėl mano kaltės tu čia atsidūrei, man nereikėjo tavęs provokuoti,- tvirčiau prispaudžiau vaikiną prie savęs. Negalėjau sakyti, kad man tai nepatiko.
-Grįžusi namo prie durų ir visų langų pridėk šermukšnio. Jis neleis mums tavęs sužaloti. Mūsų gauja keršys tavo tėvui už Tomi, o pagrindinis taikinys būsi tu ,- šie žodžiai manęs tikrai nenuramino.
27 vaatamisi
Skaičiau jau ;x Noriu kitos dalies.. ;/ labai fainei rašai, net nėra prie ko prikibti. ;) pranešk ;)
http://www.point.lt/blog/204585/nebijok-tamsos-6
Žinau, kad skaitei ;D Ačiū :)