25.06.2013
30, Vilnius, Leedu
Nesu iš tų, kurie skundžiasi bet kuo, visada ir visiems.
Laikau save visapusiškai stipriu žmogumi.
Tačiau kažkaip dabar ir man pasidarė sunku...
Norėčiau su kažkuo pasikalbėti, bet...
Nebeturiu su kuo.
Labai geri, geriausi draugai pasirodė esantys tiesiog pažįstami...
Žinoma, žinojau, kad taip bus. Bet nemaniau, kad bus taip sunku prie to priprast.
Prie ko? Prie to jausmo, kai paėmęs telefoną nebežinai kam parašyti: "Labas, ką šiandien veikiam?", "Man blogai", "Gal šiandien atsipalaiduojam" ir pan.
Ir kai nebegauni tokių sms, ar nebegirdi tokių žodžių kaip: "Aš visada su tavimi", "Gal galiu kuo padėti?", "Kaip jautiesi?", "Pasiilgau tavęs, drauge" ir pan...
Norisi pasidalinti mintis, nes kuo toliau pati sau darausi nebeįdomi patarėja...
Per daug dažnai kankina mintys, kurios ima žudyti mano stiprybę.
Ypač tos, kurios susijusios meilės reikalais.
Nebežinau ko aš noriu. Nebežinau ar aš myliu ar tiesiog pripratau.
O gal taip turi būti?
Kažkas pasikeitė. Nežinau, gal ir aš esu kalta.
Galbūt tapau per daug priekabi, per daug reikalaujanti, per daug norinti iš kito žmogaus, bet...
O ką man daryti?
Nebegaliu užsimerkti ir apsimesti, kad nematau ir, kad man viskas gerai, kai taip nėra.
Taip, jis mane myli, rūpinasi, bet...
Per tuos trejus metus imu matyti daug minusų jame.
Minusų, su kuriais man būtų labai sunku susitaikyti gyvenant kartu...
Taip, galbūt pati nebežinau ko noriu. Per šikną man reikia.
Kaip sakoma, jei nori sužinoti, kokia yra tavo antra pusė - pažiūrėk į jo šeimą.
Man patinka jo šeima, patinka su jais būti, bet yra dalykų, kurie man nepriimti.
Kartais stebiu juos ir galvoju, kad negalėčiau ir nepakęsčiau jei taip būtų mano šeimoje.
Galbūt dabar dauguma pagalvosit, kad viskas dėl kito žmogaus, tačiau nieko panašaus.
Kažkaip viskas pasikeitė. Kas?
Mūsų bendravimas. Jis tapo toks kasdieniškas, monotoniškas, neįdomus.
O juk mes dar net negyvename kartu. Ar tai normalu? Nebežinau...
Taip, mes turim daug planų, daug norų ir panašiai...
Bet kažkaip keista... Nemanau, kad tai yra gerai.
Aš stengiuosi, aš su juo kalbu. Bandau taip negalvoti, stengiuosi keistis pati, darau kažkokius sprendimus, bandau per daug iš jo nereikalauti.
Bandau kažką daryti, keisti.
O jis... Ką jis? Nieko.
Taip nieko. Jis tiesiog būna. Jis tiesiog pasiklauso ir patyli. Na, kartais palinksi pritardamas, bet taip niekada ir nepasako savo nuomonės.
Imu galvoti, kad per anksti viską pradėjau.
Nuo vaikystės šeimoje buvau rimtuolė ir pikčiurna.
Mat esu sunkaus charakterio. Patinka tobulumas.
Net šeimos daktaras pasakė - esi perfekcionistė.
Nežinau ar tai blogai, bet ką galiu padaryti?
Kartais norisi imti ir viską mesti.
Tačiau tada kyla klausimas - kas iš to?
O kas jei vėliau gailėsiuosi?
Ar verta?
21 vaatamisi
Verta, nesigailėsi. Viską ką parašei, nėra verta tęsti. Arba pati turi kažką keisti, o jei JIS to nenori, kam tau aukotis? Nesuprantu, kodėl turim gyventi nelaimingai, ypač su tais su kuriais mums neįdomu, monotoniška. Galbūt prarasi kažką, bet tuo pačiu ir atrasi. O jei tau rūpi sielos ramybės, tai turėsi stiprybės viską užbaigti ir padėti tašką ant seno gyvenimo.
Ačiū :)