Kasutaja Urtee päevik

Skausmas. Nedingstantis iš širdies, bet retsykiais aprimstantis.
Žiaurus žvilgsnis į kitus su neapykanta ir ašarom akyse.
Skausmas. Sunkiai išeinantis.
Mokestis didelis, o galios mažą- sparnų įgijimas menkas.
Besalygiškos kovos su jausmais. 
Ir vis gi norisi, kad tą skausmą kas nors pasmaugtų.
ašara gaili nukris ant šalto betoninio kranto, tada ji rydama karčias ašaras supras,
kad jo nebemyli, o tik nekenčia.

,,Ilgesnį laiką negalėdamas pabūti vienas, žmogus gali susirgti žmonių neapykantos liga!''- kiek teisybes? daugiau nei nulis.

Ne visi sugeba pažvelgti į savo vidų ir pasakyti tai koks jis yra iš tiesų, išsakyti ne tik visus privalumus, bet ir trūkumus.

Esu turinti savo nuomonę, užsispyrusi, pašėlusi , romatiška , truputį pavydi, mėgstanti žiūrėti i į žvaigždes. Užjaučianti. Ta kuri myli. Ne lelytė iš teatro. Ambicinga, reikli, išsakanti į akis nuomonę apie kiekvieną, kovojanti ir nepasiduodanti, bet turinti kvailų fobijų. 
Mėgstanti daug juoktis ir retkarčiais paverkti. Kartais visiška psichė ir durnė ar paskutinė kvaiša, o retkarčiais ir atvirkščiai. Turinti daug draugų ir juos mylinti. 
Kai randu- džiaugiuosi. Prarandu- džiaugiuosi, kad buvo. Myliu gyvenimą, bet retsykiais jo nekenčiu. Kartais pykstu, nors to…

Taip juokingai skamba tie žodžiai tariami iš 15-mečių lūpų :
-AŠ NIEKADA DAUGIAU NEĮSIMYLĖSIU!

kas čia per bairiai? O ar jos yra tikros, kad bent mylėjo? Sutiko. Sužavėjo jas 16-metis. Su ADIDO treningiuku, žargonų žodinėliu, o rankoje su cigarete, o jei dar jis turėjo juodą BMW tai iš vis jų akims jis DIEVAS. Aha, žinoma, tokio dalykų kaip teisių jis net neturi. : ) Pasako naiviai mergaitei:
kokia tu graži.
ir kitą dieną ji jau MYLI. dar kita, ji jau nebegali be jo gyventi, o trečia dieną, ji padaro tai ko gailėsis visą gyvenimą. Ir tas 'žavus' berniukas palieka ją ant ledo : )…

Labai nemėgstu pasakų, nes jos per daug gerai baigiasi, blogiečius suvalgo troliai ar šiaip kokios pabaisos, o visi geriečiai net vilkui iš pilvo sugeba išlyst, ir ant galo VESTUVĖS.
Kokia gi pasaka be  laimingos pabaigos ir vestuvių? Visi rašytojai prarado fantazavimą. Tiek to...
Arba tos pasakos pasidarė labai ,,vampyriškos", visokie Edvardai, Belos...jau vos ne iš kas antro galima išgirsti apie tą garsujį Twilight ar New moon. 
Tose kvailose pasakose visada būna HAPPY END, nuo kurios jau vemt verčia, perskaičius tai, visada mano veidas pasipuošia ironiška šypsena ir pasišlykštėjimu.
Realybei to nebūna, visada įsiterpia pykčiai, pavydas, skirybos ar dar koks velnias.
ir kur tuomet pasislepia realybei…

Kai tu ateini, mirtina tyla perskrodžia mano kūną ir artinasi link sielos spausdama kiekvieną mano veną kurioje dar yra likę bent lašelis gryno kraujo.Tavo akyse visada matydavau laužo šviesą, galbūt todėl tavo žvilgsnis mane sušildydavo ir padėdavo išgyventi kiekvieną sekundę skausme.
Tavo akyse dar visada buvo galima įžvelgti neapykantą man, tik niekada nesuprasdavau dėl ko, turbūt dėl to, kad atsiradau tavo gyvenime ir užsigrobiau dalelę tavo širdies. Atleisk.
Tavo kiekviename prisilietime jausdavau švelnumą, kuris visada nuvalydavo uždžiuvusias ašaras ant skruostų...
Aš linkus grįžti į praeitį, pasisotinu tuo ir vėl grįžtu į melancholija kvepiančia dabartį.