Kasutaja Izaa päevik

Prieš 20 minučių užsidegė mokykla.

Žmonės, padėkit...

Kas kuo galit:

1) Benzinu

2) Malkom

3) Sausu popierium...

GREIČIAU!!! Kol neužgeso!!!


;DDDDDDDD

Susitinka ilgai nesimatę du draugai. Vienas sako:
- Sveikas, Jeronimai, kaip gyveni papasakok? Kokios naujienos, kaip sekasi? Kaip žmona? Gal jau ir vaikų turi?
Jeronimas atsako:
- Gerai gyvenam. Va ir žmona nesiskundžia, turiu dukrą (neseniai gimė).
- Nu?! Nu ir į ką panaši? Kaip atrodo?
Jeronimas:
- Nu... Protu aišku į mane, o išvaizda aišku į motiną.
Draugas:
- Nu ir nepasisekė mergai! Ir durna ir negraži...

Mažoji Sara klausia tėvo:

- Tėt, o Viešpats Dievas leistų man nusiųsti Valentino dienos atviruką kito tikėjimo žmogui?
- Manau, taip, - atsako tėvas. - O kam tu norėtum nusiųsti atviruką?
- Osamai Bin Ladenui.
- Bin Ladenui??? - sušunka šokiruotas tėvas. - bet kodėl?
- Na, - sako mažoji Sara, - įsivaizduok gauna Bin Ladenas meilės laiškutį nuo mažos žydų mergaitės. Jis pradės manyti, kad ne visi pasaulyje tokie blogi ir ims labiau mylėti pasaulį. O kai gaus dar kelis atvirukus, jis supras, kad pasaulis nuostabus ir nustos galų gale slapstytis, viešai pripažins savo klaidas.
- Sara, - sako giliai sujaudintas tėvas, - tai nuostabiausia, ką aš kada nors girdėjau...
- Aš žinau, tėti, - užsisvajojusi sako Sara. - O tada, kai jis nustos slapstytis po visokias ten olas, tada mūsų jūrų pėstininkai ir nušaus jį na*uj!!!

Meilė vaikšto svajonėse.
Lengvas rūkas.
Šilkiniai siūlai.
Ir miesto aikštė.
Taip kadaise Petrarkos sonetuose meilė vaikščiojo.
O dabar ne Petrarkos meilė,
o mano meilė
londoniškėje mano gatvėje naktį vaikšto.

Lietus lyja svajodamas.
Lietaus tinklas.
Auksiniai siūlai.
Ir miesto aikštė.
Tik dabar nei Petrarkos meilė,
nei mano meilė
londoniškėje mano gatvėje nebevaikšto.

Lietus lyja ir lyja.
Lengvas rūkas.
Auksiniai siūlai.
Ir miesto aikštė.
Šimtui metų praėjus, paliks tik baltučiai kaulai.
Tavo kaulai.
Ir mano kaulai.
Ir miesto aikštė.

Tik tu gali išmokyti mus atsiklaupti ir atsiprašyti už visą,ką blogo padarėme ir tik tu gali mus sutaikyti.Tavo dėka mes mylime kiekvieną žmogų tokį,koks jis yra;*

Žinai ką...nesvarbu,kad nežinai kaip aš jaučiuosi,kaip man sunku,svarbiausia,kad aš žinau kaip tu jautiesi...

Nepaisant to, kad reikia.
     Kas aš esu? Aš nesu tuo tikra.
     Kas tu esi? Aš noriu tai sužinoti.
     Mes nepardavinėjome kartu pagalbos ir netranzavome drauge į mokyklą. Mes ne iš to paties miesto, ne to paties Dievo, kažin, ar ir pasaulio to paties. Nėra vaidmenų atlikimui, nėra apsaugos užtikrinimui, nėra kalėjimo uždarymui. Aš viliuos, kad joks atsakymas neatstos tavo buvimo, tavo akių, tavo esybės. Draugystė yra laisvė, yra skrajūnė, yra retenybė. Jai nereikia stimulo, ji pati yra stimulas. Ji pasitiki, supranta, auga, tyrinėja, ji šypsosi ir verkia. Ji nereikalauja ir nesikabina, ji nesitiki ir nereikalauja. Ji yra – ir to užtenka.
     Dažnai aš būnu per daug rimta, retai nuspėjama iš anksto. Kartais šalta ir nutolusi, tikriausiai aš visuomet keisiuos. Aš triukšmauju ir giriuos, kaip vaikas siekdamas dėmesio. Aš mąstau ir atrodau sugižusi, o mano pyktis gali būti netramdomas.
     Bet aš prajuokinsiu tave
     Ir tikriausiai tave mylėsiu,
     Ir būsiu šalia, kai tau bus baisu.
     Beveik kasdien aš šiek tiek drebu,
     Kadangi bijau labiau, nei gali žinoti nepažįstami,
     Ir jeigu kartais aš atskleisiu savo drebančią pusę
     Ar tuomet...
     Būsi mano draugu?

Vienatvė slegia ir kamuoja, iškraipo tai, kas įprasta ir krečia bjaurius pokštus su psichika. Ji kaip koks priešas supa tave iš visų pusių, tampo nervus ir siunčia jiems pavojaus signalus, nė akimirką neleisdama pamiršti, kad tu niekam nerūpi, niekas neateis tau į pagalbą. Ji teigia tau, kad esi vienas kaip atomas, paklydęs erdvėje, ir tik laukia progos tave išgąsdinti, mirtinai išgąsdinti - štai ko visą laiką siekia vienatvė ir štai ko jokiu būdu negalima jai leisti.
Jei atimsi draugiją padarui, gyvenančiam bandoje, jį suluošinsi, pažeisi jo prigimtį. Kalinys ar atsiskyrėlis žino, kad greta yra visuomenė, kad jis vis tiek priklauso jai. Bet kai visuomenės nebėra, jos narys negali gyventi. Jis jau nebėra visuomenės dalelė, jis jau nei šis, nei tas, ir nebeturi kur dėtis.

Rami bekraštė jūra,
Žmogus mažoj valtelėj
Aplinkui supas bangos,
Sau vietos rast negali.

Tamsi gūdi naktis jau,
Vienatvė slegia žmogų.
Mėnulio šviesios akys
Jam kelią namo rodo.

Rami bekraštė jūra,
Žmogus mažoj valtelėj.
Visi ramiai jau miega,
Tik jis tylioj vienatvėj.

Žmogus įsigėręs į tylą,
Aplink jį nakties juoduma,
Matai kaip mėnulis pakyla,
Ir susilieja su tuštuma.

Saulelė seniai jau užmigus,
Žolė,medžiai,gėlės-taip pat.
Jau tuoj įsižiebs ir žvaigždelės,
Nebus joms miegoti kada.

Žiūrėk!Štai žvaigždelė jau krinta,
Galvokime norą greičiau.
Nakties juoduma mus apgaubia,
Dar niekad tokios nemačiau.