Kasutaja Urtee päevik

Kažkada atsiuntė Matas. Turbūt jis ir kūrė. Ir radau pas save kompiuteryje būtent šiandien, kai vėl apie jį pagalvojau.

Jums visiems brangieji, su kuriais buvo praleistas nuostabiausias laikas, patys tikriausi išgyvenimai, pačios tikriausios emocijos, atradimani ir praradimai, juokas ir ašaros.
   Aš jūsų nei vieno niekada nepamiršiu, nes kiekvienas iš jūsų buvot unikalūs ir nuostabūs žmonės.
Šiandien dar kartą skaičiau laiškus tų kurių turėjau, ir vėl viską atsiminiau. 
Kelios citatos iš laiškų:
Rūta : ,,labai tikiuosi, kad mes dar kada nors susitiksim ir visai nesvarbu kur : )"
Donatas : ,,Su Tavimi praleistas laikas man buvo pats geriausias sanatorijoje! Tu buvai esi ir tikiuosi toliau būsi tokia gerai draugė.'' ,,Tavo mažylis : *"
Aiste:,, Esi žiauriai maladiec!!! Tokia kieta bobulė : D Kaip sakiau kartą…

Nei vienas žmogus nežino, ką reiškia kai žmogus verkia vienas naktį, su savimi.
 Springdamas ašaromis, drąskoma širdimi, priverstai sučiauptomis lūpomis
(nes kiekvienas savaip išgyvena tas akimirkas, vieniems  tai dramatiški vakarai, kitiems kažko pabaiga, o dar kitiems išsiliejimo laikotarpis ). 
Arba tiesiog esi priverstas susimąstyti. 
Šaltos rankos, šlapi plaukai, akys kuriose pritvinkę ašarų jūros, širdis kuri vos spurda.
Dvasinė tamsybė- didelė blogo žmogaus bėda? 
bet juk nevisi esame blogi. O ir tas blogis, kartais virsta gerumu, po tų 'ašarojimų' su savimi.
Mane daug kas nuvilia, siutina, nes aplinka pernelyg lengvai suprantama, arba man nesuprantama, nes per daug netikra, idealizuota.
Klaidos...kad ir ką darytumėm, sakytumėm, nuveiktumėm doro ar nedoro. Klaidos…